Ešerys yra vienas populiariausių poledinės žūklės objektų. „Dryžuotieji“ gyvena praktiškai visuose vandens telkiniuose todėl jų sugavimas yra garantuotas, nesvarbu ką žvejosite: lydekas, karšius, kuojas ar kokias kitas žuvis. Ešeriai griebia viską: gyvas žuveles, blizgę ir avižėlę, bet dauguma žvejų gaudymui renkasi kitas žuvis. Vienok, mano manymu, ešerius gaudyti taip pat reikia gerai apgalvojus taktiką. Per dešimt žūklės praktikos metų gaudžiau įvairiausiuose telkiniuose, įvairiu metu ir aštuoniais atvejais iš dešimties mano tikslas buvo ešerys.
Kas vilioja žuvį prie masalo: spalva, forma, blizgės judėjimas ar ant kabliuko užvertas delikatesas? Vieni žvejai masalu laiko tik, blizgutę, avižėlę arba balansyrą nieko neveriant ant kabliuko. Kiti masalu vadina „matylių“, musės lervas, tešlos, duonas ar lašinių gabalėlį, plaštakės ar žiogo lervas užkabintas ant avižėlės, blizgutės ar plūdinės sistemėlės.
Žūklėje sunku patikėti dalykais, su kuriais nėra tekę susidurti, ypač kai atradinėti ką nors nauja nėra jokio poreikio nes ir įprastais būdais žuvis kimba neblogai, o kartais net puikiai. Tai kam reikia ką nors keisti? Bet užtenka susidurti su situacija kai jūsų patirties neužtenka žuvų apetitui pažadinti ir galvoje pradeda kirbėti mintys apie inovacijas.
Žvejų tarpe net legendos sklando apie karšių atsargumą. Šios žuvys baugios kaip laukiniai žvėrys ar paukščiai. Žvejojau nedideliame ežerėlyje, kuriame pilna didelių karšių nors gylis ne daugiau 2.5 metro. Ir nė karto nemačiau karšių būrio judėjimo. Netgi plaukdamas valtimi, „echoloto“ ekrane nė karto nepamačiau karšių būrio. Karšis kaip kurtinys arba lapė – už šimto metrų išgirdęs žmogų tyliai pasitraukia nepalikdamas pėdsakų.
Santaka – labai patraukli vieta, žuvis čia laikosi visais metų laikais. Ir ne tik laikosi, kartas nuo karto ištisais būriais čia apsilanko žuvys nuo pačių mažiausių iki didžiųjų plėšrūnių. Todėl ir žvejyba tokiose vietose visada įdomi. Santakas galima surasti pačiose įvairiausiose vietose: mažame upelyje, didelėje užtvankoje ir netgi jūroje. Santakose susidaro ypač palankios gyvenimo sąlygos mažoms žuvims, laikui bėgant čia susiformuoja savotiškas dugno reljefas, o ir srovės sudėtis čia skiriasi jei lygintume su vandens ruožais, kuriuose santakų nėra.
Ešerys yra vienas populiariausių poledinės žūklės objektų. „Dryžuotieji“ gyvena praktiškai visuose vandens telkiniuose todėl jų sugavimas yra garantuotas, nesvarbu ką žvejosite: lydekas, karšius, kuojas ar kokias kitas žuvis. Ešeriai griebia viską: gyvas žuveles, blizgę ir avižėlę, bet dauguma žvejų gaudymui renkasi kitas žuvis. Vienok, mano manymu, ešerius gaudyti taip pat reikia gerai apgalvojus taktiką. Per dešimt žūklės praktikos metų gaudžiau įvairiausiuose telkiniuose, įvairiu metu ir aštuoniais atvejais iš dešimties mano tikslas buvo ešerys.
Kas vilioja žuvį prie masalo: spalva, forma, blizgės judėjimas ar ant kabliuko užvertas delikatesas? Vieni žvejai masalu laiko tik, blizgutę, avižėlę arba balansyrą nieko neveriant ant kabliuko. Kiti masalu vadina „matylių“, musės lervas, tešlos, duonas ar lašinių gabalėlį, plaštakės ar žiogo lervas užkabintas ant avižėlės, blizgutės ar plūdinės sistemėlės.
Žūklėje sunku patikėti dalykais, su kuriais nėra tekę susidurti, ypač kai atradinėti ką nors nauja nėra jokio poreikio nes ir įprastais būdais žuvis kimba neblogai, o kartais net puikiai. Tai kam reikia ką nors keisti? Bet užtenka susidurti su situacija kai jūsų patirties neužtenka žuvų apetitui pažadinti ir galvoje pradeda kirbėti mintys apie inovacijas.
Žvejų tarpe net legendos sklando apie karšių atsargumą. Šios žuvys baugios kaip laukiniai žvėrys ar paukščiai. Žvejojau nedideliame ežerėlyje, kuriame pilna didelių karšių nors gylis ne daugiau 2.5 metro. Ir nė karto nemačiau karšių būrio judėjimo. Netgi plaukdamas valtimi, „echoloto“ ekrane nė karto nepamačiau karšių būrio. Karšis kaip kurtinys arba lapė – už šimto metrų išgirdęs žmogų tyliai pasitraukia nepalikdamas pėdsakų.
Santaka – labai patraukli vieta, žuvis čia laikosi visais metų laikais. Ir ne tik laikosi, kartas nuo karto ištisais būriais čia apsilanko žuvys nuo pačių mažiausių iki didžiųjų plėšrūnių. Todėl ir žvejyba tokiose vietose visada įdomi. Santakas galima surasti pačiose įvairiausiose vietose: mažame upelyje, didelėje užtvankoje ir netgi jūroje. Santakose susidaro ypač palankios gyvenimo sąlygos mažoms žuvims, laikui bėgant čia susiformuoja savotiškas dugno reljefas, o ir srovės sudėtis čia skiriasi jei lygintume su vandens ruožais, kuriuose santakų nėra.