Pakanka trumpai pasivaikščioti  pakrante ir žvilgtelėti į žvejojančius, kad suprastum daugumos daromą pagrindinę klaidą - naudojamą sistemėlę, netinkančią žvejojimo sąlygoms.

Pateikiame nedidelį svarbiausių sistemėlių žinyną, kurias galima sėkmingai panaudoti plūdinės žūklės sezonu.

Žūklavietė

Ežeras pakankamai gilus visame savo ilgyje, gylis jau nemažas visai šalia kranto. Prie kranto dažni nuvirtę medžiai, povandeniniai kelmai.
Lydekos pasislėpusios stoviniuoja netoli nuo kranto, stengiasi neišsiduoti puldamos eilinę savo auką. Kuojų ar ešeriukų būrius jos nesivaiko, o puola iš savo slaptaviečių pavienes, atsilikusias nelaimėles. Net visai prie pat kranto  gylis yra apie 1m ir daugiau, todėl plėšrūnės puolimas plikai žvejo akiai lieka nematomas. Todėl daug kas net nenumano, kad čia netoli kranto ežere gali būti lydekų.
Žvejybą spiningu padaro problematiška ne tik povandeniniai kelmai, kiti kliuviniai, bet ir plaukiantys medžių lapai. pastarieji užkliūva už masalo, valo, taip atbaido plėšrūnes.

Lydekų kibimas tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ir deguonies režimo vandens telkinyje. Klasikinis lydekų kibimas vyksta pagal šį scenarijų.

Lydeka atakuoja žuvelę, sugriebdama ją per gaudynes. Kaip taisyklė, po kelių staigių ritės apsisukimų, seka pauzė, kurios trukmė priklauso nuo lydekos ir žuvelės dydžių. Lydeka tuo momentu arba sustoja, suspausdama auką dantimis, arba iš lėto plaukia tolyn. Visais atvejais ji įryja, žuvelę pasukdama priekiu. Pagal valo tempimą iš ritės, galima gana tiksliai nustatyti visus lydekos veiksmus. Įrijus žuvelę, "medžiotoja" plaukia tolyn, ko gero, stengdamasi pratempti laiką sugriebimui ir kitiems judesiams. Prasideda intensyvus valo tempimas - geriausias momentas pakirtimui.