Poledinė žūklė - kiekvienais metais darosi vis populiaresnė ir populiaresnė.  Pailsėti nuo darbų šviežiame ore - atgaiva sielai ir kūnui. Ši nuostabi poilsio ir sporto rūšis, kaip bebūtų gaila, kiekvienais metais pasiglemžia keleto entuziastų gyvybių, dėl jų neatsargumo, pernelyg didelio pasitikėjimo  savimi, elementarių žinių apie ledo apgaulingą natūrą bei išsigelbėjimą trūkumo.  Gyvybės prarandamos ne tik pirmo ledo metu, tačiau ir giliu viduržiemiu, kai, rodos, ledas turėtų būti tvirtas.

Pirmo ledo tvirtumas priklauso ne tik nuo ledo storio, tačiau ir nuo sąlygų, kaip vanduo sušąla į ledą. Pirmiausia užšąla nedidelės kūdros, po to ledas padengia vis didesnius vandens telkinius: ežerus, vandens saugyklas ir upes.  Kad susidarytų tolygus - monolitinis ledas, reikia, kad oras būtų ramus bei šaltas. Ant ledo lipti galima po trijų-keturių šaltų naktų, kai ledo storis nemažesnis nei 5-7cm, būtinai su savimi turėti kokį nors įrankį ledo patikrai (peikeną/lazdą ) bei juo tikrinti ledo tvirtumą tiek priekyje tiek šonuose. Ledas neturėtų lūžti po vieno-dviejų smūgių. Nebaisu, jei einant ledu susiformuoja apvalūs susiskeldėjimai, tačiau jei jos koncentruojasi - bėda, būtina kuo skubiau palikti šią vietą, o dar geriau - lipti ant kranto!

Vandens telkiniuose, kur vandens lygis yra reguliuojamas (tai "nuleidžiamas", tai "pakeliamas" vanduo), ledo susiformavimas tokiuose vandenyse užtrunka. Dideliuose vandens telkiniuose greitam ledo susiformavimui trukdo stiprus vėjas: banga laužo besiformuojantį ledą, išplauna arba išneša ledo gabalėlius prie kranto, kur vėliau formuojasi iš jų ledo sluoksnis, tačiau pastarasis yra ne toks tvirtas, nemonolitinis.
Virš gelmės, kur vanduo ilgiau išlieka šiltas, patikimas ledo sluoksnis atsiranda vėliau, nei seklumose. iš to seka: kur sekliau, ten galima žvejoti anksčiau.

Atsitinka ir taip, kad ledo formavimosi metu būna atlydys, po to oras su gausiais krituliais: lietumi, sniegu. Tada susiformavęs ledas yra sluoksniuotas, nepermatomas ir žymiai silpnesnis nei permatomas, susidarantis geru šaltu oru. Ant tokio ledo lipti derėtų tik kai jis pakankamai sutvirtės. Ledo storis paprastai turėtų būti virš 10cm.

Poledinėje žūklėje reikia laikytis šių taisyklių:

• neiti ant ledo be įrankio ledo tvirtumo patikrai
• neiti kitų žvejų pėdomis, ypač jei jomis praėjo kiti
• nesiburti į vieną krūvą
• nesiartinti prie matomų išlindusių iš po ledo šakų, kitų kliuvinių
• skubiai palikti vietą, jei iš eketės ant ledo pradėjo intensyviai  bėgti  vanduo

žvejoti prie šakų gali būti nesaugu

Viduržiemyje ledas pasidaro storas ir tvirtas, tačiau ne visada ir ne visur. Visą žiemos laikotarpį žvejams pavojingos upės, su pakankamai didele srove, o kartais ir vandens telkiniai su reguliuojamu vandens lygiu, kai nuleidžiamas vanduo. Srovė pastoviai plauną apatinį ledo sluoksnį, taip susidaro kartais nematomos (ypač šviežiai pasnigus) akiai ledo vagos-properšos.

Didelėse upėse tokios vagos atsiranda prie farvaterių, o mažuose upeliuose galima "sėkmingai" įlūžti prie pat kranto, kur ledą "apdirba" daugybė šaltinėlių, dar mažesni upeliukai.

Vandens telkiniuose su reguliuojamu vandens lygiu (pvz. Kauno marios), nuleidus vandenį priekrantėje taip pat susiformuoja "spąstai" žvejams - ledas suaižėja, nuslenka tolėliau nuo kranto. Taip priekrantėje gali būti, kad susidaro visai plonas ledo sluoksnis.Net viduržiemy rekomenduojame su savimi turėti peikeną ar kitą įrankį ledo patikrai.

Bet kuriuo metu būtina saugotis ledo įskilimų, atskiriančių dideles ledo dalis, kaip pyragaitį. Toks ledas nepastebimai gali suskilti po kojomis ar sniego motociklu: ledas atrodo kaip atsidarantis liukas į povandeninį pasaulį...
Gana pavojingos ledo sangrūdos, susidarančios plečiantis  ledui: dvi ledo plokštės spaudžia viena kitą, taip tarp šių plokščių susidaro neaukštas ilgas ledo iškilimas, kuris nėra tvirtas.

Paskutinis ledas sietinas su intensyviu ledo tirpimu. Tirpstantis vanduo susilpnina ledą, visų pirma priekrantės zonoje, ir ypač dažnai, poledinės žūklės mėgėjai yra palepinami šaltomis maudynėmis prie kranto.  Jei tokiu oru žvejojate toliau nuo kranto, atminkite, kad per dieną priekrantės zonos ledas  gali pastebimai susilpnėti, o kartais grįžtant iš žūklės kelias link kranto gali būti atitvertas atviro vandens properša-vaga. Todėl prie žūklę reiktų pasirūpinti grįžimu atgal, t.y. persimesti lentą, o gal net turėti pripučiamą valtį.

vandens properšos

Tirpstantis ledas, rūkas ir lietus priveda prie to, kad monolitinis ledas pradeda trupėti į gabalėlius. Paprastai tokiose vietose ledas yra tamsesnis ir gali čia atsirasti balos. Nepatyrusiems pastebėti tokias vietas yra sudėtinga, todėl geriausia tokiu metu vaikščioti žinomais takais, tvirtesnio ledo vietose.

LEDINIAME VANDENYJE

Kas atsitinka, kai žvejys su žieminiais rūbais įlūžta? Visų pirma, žvejys gali ir nepanirti visu ūgiu po vandeniu. Tam trukdo oras, susikaupęs aprangoje, sudarantis pakankamą plūdrumą, kad galva ir net viršutinė kūno dalis liktų nepanirtų, kad ir kelioms minutėms. Net po to, kai oras išeis iš rūbų ir apranga praras plūdrumą, vidutinių jėgų žmogus gali pakankamai ilgai išsilaikyti plaukdamas. Todėl nėra jokios būtinybės bandyti nusimauti rūbus ar batus vandenyje. Šilumos išsaugojimas padidina išsigelbėjimo šansus, o nusimovus rūbus, kūnas kontaktuoja tiesiogiai su lediniu vandeniu, taip greitai prarandama svarbi kūno šiluma.

Bandydamas nusiauti batus, žvejys paprastai turi panerti po vandeniu, o tai pagreitina hipotermiją. Batų nusiavimui taip pat išnaudosite nemažai energijos, išderinsite kvėpavimą, o tai vėlgi atims daug jėgų. Su batais ar be jų - iš plaukimo perspektyvos žiūrint skirtumo praktiškai jokio nėra. Tačiau štai , kada išlipsite ant kranto, eisite link mašinos ar namų, persišaldymas garantuotas.

Hipotermija - rimtas kūno šilumos praradimas, raumenų veikla labai susilpnėja, žmogus praranda jėgas ir energiją, todėl išsigelbėti pasidaro keblu. Sunkumus pajusite vos įkritę į vandenį : su kiekviena minute išsigelbėti bus vis sunkiau. Jei pagalba netoliese, visų geriausia yra kuo mažiau judėti, kad kuo daugiau išsaugotumėte energijos kvėpavimui bei sulėtinti hipotermijos atsiradimą. Labai svarbu nesušlapinti galvos - sušalus galvai, sulėtėja smegenų veikla, todėl žmogus silpnėja, praranda koordinaciją bei suvokimą per trumpą laiko tarpą. Todėl būtina laikyti galvą virš vandens. Išlaikykite galvą šilumoje - tai vienas pagrindinių dėsnių atitolinti hipotermiją.

Lipant ant ledo žvejai turi susiprasti, kad vaikšto ne ant kranto, o ant pakankamai nepatikimo paviršiaus, todėl pastoviai reikia būti atsargiems. Natūrali žmogaus reakciją vos įlūžus - gilus įkvėpimas ir kvėpavimo užlaikymas. Kadangi daugumą įlūžusių žmonių apima panika, todėl panirę ir dar neiškilę įkvepia vandens kol pasiekia paviršių. Pusiau užpildyti vandeniu plaučiai sumažina plūdrumą bei deguonies kiekį kraujuje.
Šokas lediniame vandenyje yra didesnis nei šiltame, gali ištikti gerklės spazmai, blokuoja oro patekimą, galima uždusti.

Todėl lipant ant ledo mintyse kartokite: "jei įlūšiu, tai iškilsiu kaip plūdė, nekvėpuosiu, kol neiškilsiu į paviršių".  Savęs įtikinimai ir šaltų maudynių tikimybė Jums pagelbės atlikti protingus sprendimus ekstremaliose situacijose.

IŠSIGELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS

Jei pagalbos nėra iš kur tikėtis, bandykite plaukti ant nugaros į tą pusę, iš kur atėjote, stenkitės nedaryti bereikalingų judesių, nes taip greičiau prarasite kūno šilumą. išlipti iš vandens su sunkiais rūbais reikalauja didžiulių jėgų. Užkelti koją ant ledo krašto, dažniausiai, yra tiesiog neįmanoma. Užkelti visą kūną atsirėmus rankomis į ledo kraštą, taip pat sunku - netvirtas ledas. Geriausia kuo labiau atsigulti vandenyje ir atsispyrus kojomis išstumti save ant ledo. Po to padarykite pauzę, nejudėkite visa mase, leiskite nuvarvėti vandeniui nuo rūbų - tai palengvins judėjimą link saugesnės vietos. Po to, nesistojant ant kojų, reikia nusiridenti iki saugios vietos, kur storesnis ledas išlaikys Jūsų svorį bei mažesnė tikimybė pakartotinai įlūžti.

gelbėjimosi ABC

Didelę pagalbą, kai gelbėjatės patys, suteikia suomių išradimas - rankinės nagės:  plastikinės ar medinės rankenėlės su smeigėmis, kurios įsmeigtos gerai įsikabina į ledą, taip galėsite paprasčiau užsiropšti ant ledo.

Nagių panaudojimas

Nagės nešiojamos lengvai prieinamose kišenėse arba ant virvutės persimetus per kaklą. Su savimi turėkite kokių 15m ilgio, 5-7mm skersmens virvę su viename gale pritvirtintu svareliu, kad galėtumėte pagelbėti skęstančiam nelaimėliui.

TRANSPORTAS ANT LEDO

Dabar dideliuose vandens telkiniuose (tokiuose, kaip Kuršių marios), galima pamatyti daug savo paslaugas siūlančių komersantų, nugabenančių žvejus į tolimas "kibiausias" vietas. Saugiausia vykti kateriais su oro pagalvėmis  ar visureigiais su didelėmis padangomis, kurie net įlūžę neskęsta, plaukia. Visos kitos transporto priemones skęsta kartu su žvejais, geriausiu atveju, kartu vykę žvejai išgyvena. Tačiau niekas nesustabdys meškerės brolio nuo idėjos nuvykti į perspektyvią vietą nesaugiu transportu, juk KIMBA klumpiniai ešeriai!

Tiems, kas vyksta motorizuotu transportu ir susimąsto apie savo saugumą, siūlome vilkėti gelbėjimo liemenes, kompensuojančias sušlapusios aprangos svorį. Ledu važiuojant neužsisekite saugos diržų, važiuokite su atvirais langais (jei yra) - dažnai atverti duris po vandeniu yra labai sunku. Prieš išvyką paklauskite savęs: "ar užteks jėgų išlysti pro langą skęstant?", "kaip greitai aš sugebėsiu išlysti?", "ar iš viso galėsiu išlysti?", "kaip gelbėsis mano kolegos?". Nemanau, kad daug tokius klausimus užsidavė sau prieš tragiškai pasibaigusią žūklę žvejai.

Saugios poledinės žūklės taisyklės paprastos, nieko nėra sudėtingo, todėl užmiršti jas nevalia.